kartuvė

kártuvė sf. (1) 1. [K], N žr. 1 kartuvės 1. 2. spinta mėsai kabinti: Iš kártuvės katę išvijau Rdm. 3. scom. nenuorama, mėgstantis karstytis, išdykęs vaikas ar šiaip žmogus, pakartuvė: Jau tas kártuvė prisikorė prie varnų lizdų Ps. Tokie kártuvės susidėjo ir eina žvirbliauti Slč. Ji mažutė buvo tikra kártuvė – visas vyšnias išbrazdinėdavo Sml. Ot kártuvė bernas – nė vieno šventadienio namie neprabūna! Sml. Ką ten kártuves beišmokysi: kaip raičiojosi po medžius, taip ir raičiosis! Ps. Nepasivijau tik tos kártuvės, būčiau pakasęs nugarą (išlupęs, mušęs) Srv.